Velykinės akimirkos

Atėjo ir praėjo ta gražioji pavasario šventė. Šie metai bent jau man buvo kiek kitokie, na, ne vien dėl to, kad jas sutikau ne Lietuvoje, ne su šeima, o Graikijoje, bet pagrindinis skirtumas buvo tas, kad pati ruošiau vaišių stalą, buvau už viską atsakinga. Nebebuvo mamos, kuri supirkdavo visus produktus, o tu tiesiog supjaustai daržoves į dubenį ir paverti tai mišraine. Šį kartą pati sudarinėjau valgiaraštį, mąsčiau, kas čia būtų priimtina ne mūsiškių, ne lietuvių, stalui. Beje, Velykas šventėm keturiese - aš ir trys graikai. Bet turiu pasakyti, pirmą kartą tarp kviestinių graikų į mūsų namus, aš jaučiausi kaip dalis kompanijos, o ne kaip atsitiktinis šalia sėdintis žmogus. Buvo pas mus nutikimų, kai kviečiami tokie "draugai", kuriems niekas neįdomu, draugas atrodo per galvą galėtų verstis, bet jie liks tam abejingi. O šie draugai ne tik susidomėję visais patiekalais buvo, bet ir maloniai apie viską bendravo. Pirmą kartą sutikau taip mielai ir nuoširdžiai bendraujančią graikę :) Tiesa, net radau kažką pažįstamo - ji per šventes jautėsi kiek nostalgiškai, nes negalėjo būti su artimais žmonėmis, nemeluosiu, aš irgi jaučiau tą trūkumą. Na, bet kai pradedi kurti savo gyvenimą, visko turi būti, visko ir reikia, kad galėtum įvertinti tai, ką turi ir ko sieki. Tokios dienos man parodo, kad šeima man vis dėlto svarbi, kad aš mėgstu būti su ja, jaučiuosi savoje vietoje, kai esu ten, bet visada taip gi būti negali, reikia pamažu bandyti savo vietą kurti ir čia. Eilinėmis dienomis apie tai net nesusimąstau, bet per šventes kažkaip ateina į galvą. 

Šiame įraše taip pat norėčiau trumpai papasakoti apie mūsų turėtą stalą, kuris nebuvo itin gausus, bet buvo labai lietuviškas :) Beje, kiaušinius dažėme pagal graikišką tradiciją - tik raudonai. Bandžiau domėtis, kodėl būtent ši spalva, tiesa, paaiškinimą gavau, bet jis buvo stipriai perpintas su religija, tai aš kažkur istorijos viduryje pasimečiau, susipainiojau ir likau iki galo nežinodama. Na, bet tiek to, man iš tiesų yra daug gražesni lietuviški kiaušiniai, kurių dažymas yra ištisas meno kūrimas - nuostabūs raižiniai su vašku (man taip niekada ir nepavyko kažko gražaus padaryti), įvairi spalvų paletė, o kur dar dažymas su svogūnų lukštais. Šis būdas yra mano mylimiausias dar ir dėl to, kad įvyniojus po lukštu kokią medžio šalelę ar gėlytės žiedą, išvyniojus galima labai maloniai nustebti dėl gauto rezultato. Vos ne kaip Kinder kiaušinis, kai skubi atidaryti šokoladinį kiaušinį, kad pamatytum, koks siurprizas yra viduje, tai čia skubi išvynioti iš kojinės ir lukštų, kad pamatytum, kokį grožį padarei.

Na, o be kiaušinių, ant stalo puikavosi balta mišrainė.

Jos skonis išėjo kiek kitoks nei kad lietuviškos, dėl kitų produktų ar tiesiog kitokių tų pačių produktų skonio. Bet į ją supjausčiau 4 bulves, 2 morkas, krūvą mažulyčių mariuotų agurkėlių (kurie tikrai kaip pusė mažojo rankos piršto (vadinasi, išsiųsk graiką ieškoti agurkėlių)), rūkyto kalakutienos kumpio, porą kiaušinių. Viską sumaišiau su majonezu, pabarsčiau druska, pipirais.

Toliau sekė įdaryti kiaušiniai. Tiesa, tokių daryti neplanavome, bet beverdant kiaušinius, kuriuos norėjome vėliau dažyti, kone pusė jų suskilinėjo puode, dėl dėmesio trūkumo, tad teko suktis ir kažką su jais padaryti, nes išmesti tikrai nesinorėjo. 

Įdarui sunaudojau kiaušinių trynius, pusę šviežio agurko ir kelias riekeles rūkyto kalakutienos kumpio. Viską sumaišiau su majonezu, pabarsčiau pačiais elementariausiais prieskoniais ir sudėjau įdarą į kiaušinių puseles. Namie mes visada tokius kiaušinius įdarydavome su rūkyta dešra, toks variantas man tikrai buvo skanesnis, bet įvairumo dėlei, skanu ir taip. 

Kadangi kepėme mėsą, prie jos draugas padarė kiek įdomesnę tzatziki versiją. 

Šiam padažui sunaudojo apie 700 g 2 % riebumo jogurto, vieną didelį agurką, kelias morkas, gabalėlis žaliosios paprikos, kelios skiltelės česnako. Agurką reikia nuskusti, ir smulkiai sutarkuoti. Labai gerai nuspausti išsiskyrusias sultis, nes kitaip tzatziki labai išsileis. Morkas taip pat nuskusti ir lygiai taip pat smulkiai sutarkuoti kaip ir agurkus. Na, o papriką reiktų nedideliais gabaliukais supjaustyti, tačiau jos dėti reikia labai nedaug. Česnaką arba išspausti su specialia spaudykle arba dar smulkiau sutarkuoti. Česnako skiltelių kiekį reguliuokitės pagal save, nes kuo daugiau jų įdėsite, tuo aštresnis jis bus. Tad viską gerai išmaišius, reikėtų prieš patiekiant palaikyti šaldytuve, kad visi skoniai gerai susilietų į vieną derinį. Taip pat pabarstyti šiek tiek druskos, įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus, sumaišyti. Su pridėtiniais ingredientais tzatziki išėjo dar gaivesnis nei įprastai.

Turbūt pagrindinis dienos patiekalas buvo mėsos iešmeliai ant grotelių. Specialiai tam net skubėjome pirkti lauko kepsninę, nes iki šiol tokios neturėjome. Tad dabar, manau, kepta mėsa, ar ne tik, bus dažnas mūsų valgiaraščio svečias. 

Mėsa ant tokių medinių iešmelių čia labai populiari, vadinama tiesiog souvlaki. Jų būna visokių, bet mes turėjome kiaulienos ir vištienos. Mėsa jau mėsininko parduotuvėje būna suvarstyta ant iešmelių, tad grįžus namo belieka tik pabarstyti pipirais, šiek tiek druska, raudonėliu ir kepti ant grotelių. Kepant taip pat patepti iš visų pusių aliejaus ir šviežiai spaustos citrinos sultimis. Gaunasi tiesiog nuostabūs!

Na, o dabar prie desertų! Ilgai tikrai negalvojau, ką tokia proga pagaminti, nes kas gali būti lietuviškiau nei tinginys :) Tai nebuvo mano pirmasis tinginys, bet šis buvo kone pats skaniausias ir geriausias. Atėję graikai negalėjo sustoti jo valgyti, jį visaip kaip gyrė, tad man tai buvo nuostabiausias įvertinimas. 

Savo tinginiui sunaudojau apie 400 g sausainių (Selgos, tiesa, negavau, matyt visi rusai, lietuviai, lenkai iš artimiausios rusiškos parduotuvės išgraibstė juos saviems desertams, bet naudojau panašaus tipo kaip Gaidelis), 120 g sviesto, 1 indelis kondensuoto pieno (tiesa, viso nesupyliau, liko porą centimetrų ant dugno), keli šaukštai kakavos. Sausainius sulaužiau nedideliais gabaliukais į didelį dubenį. Sviestą ištirpdžiau ant vidutinės ugnies, įdėjau kelis šauktus kakavos, išmaišiau. Tuomet supyliau kondensuotą pieną ir dar kiek pakaitinau nuolat maišydama. Kai masė gerai susimaišė, supyliau ant sulaužytų sausainių ir labai gerai viską išmaišiau. Kepimo popieriumi išklojau stiklinį kepimo indą ir į jį sukračiau sausainius. Reikėtų labai gerai suspausti ir išlyginti paviršių. Tuomet aš uždengiau likusiu kepimo popieriumi viršų ir dar ranka gerai viską ir tolygiai suspaudžiau. Ant viršaus uždėjau lentelę ir šaldytuve ant jos dar uždėjau didelį gabalą sūrio ir jogurtą, kad dar geriau susislėgtų. Tinginys puikiai sustingo, nes to labiausiai ir bijojau, kad bus kokio ingrediento per daug ir viršus ar net visas (!!) liks minkštas. Bet, man pasisekė (o gal ir turėjo taip būt) ir viskas išėjo puikiai. Tinginio antrąją Velykų dieną, t.y. šiandien  beliko vos keli gabaliukai - na, manau ir sakyti, ką tai reiškia, daugiau net nereikia :)

Taip pat ant stalo dar turėjome draugo mamos siųstų velykinių sausainių, kurie vadinami koulouriais. Jie labai įdomaus skonio, su apelsinų žievelėmis, iš tikro, galėsiu įdėti receptuką, jei kam būtų įdomu, nes tokį kaip tik turiu :) Ir dar turėjome patį tradiciškiausią Graikijoje Velykinį pyragą - tsoureki. Kad jūs žinotumėt, kaip jis kvepia, net negaliu apsakyti kuom. Jis gal panašus į kokią lietuvišką sviestinę bulką, ar kažką tokio, bet pati šiais metais kepti nepasiryžau, todėl nusipirkome. 

Tad štai koks buvo mūsų Velykins stalas. Kaip ir priklauso, visi svečiai liko sotūs, laimingi, net aptingę :) Iš pradžių buvo kiek nostalgiška, kai diena prasidėjo, bet jai įsibėgėjus viskas buvo gerai, nes tu esi čia ir dabar, tad ir turi mėgautis būtent ta akimirka, kurioje tu esi. Aišku, ne visada taip išeina ar norisi taip mąstyti, bet pabandyti tikrai verta. 

Tikiuosi ir jūs visi turėjote (ar jos vis dar tebesitęsia) nuostabias akimirkas šios gražios pavasarinės šventės metu. Dar pridursiu, kad po šios spalvingos dienos, man liko tik trys savaitėlės ir aš jau būsiu pas savo šeimą ir draugus. Neilgam, bet vis tiek labai smagu :)